Kaklaraiščio istorija

Posted by: admin

Tagged in: Istorija

Pirmas užuominas apie kaklaraištį galima ratsi Senovės Egipte, kur ant pečių buvo dedamas taisyklingos geometrinės formos medžiagos gabalas, rodantis jo šeimininko socialinę padėtį. Taip pat vieni pirmųjų kaklaraištį nešiojo kinai. Tai įrodo rastos natūralaus dydžio molinės Ši Chuan Ci (apie 259-210 m. pr. m. e.) imperatoriaus armijos karių statulos. Kareiviai pavaizduoti taip tiksliai, kad aiškiai matosi aplink kaklą aprištų skarelių raukšlės. Tačiau šie aksesuarai buvo labai tolimi nuo šiuolaikinio kaklaraiščio tiek pagal nešiojimo būdą, tiek pagal formą. Taip pat jie neturėjo pagrindinio šiuolaikinio kaklaraiščio atributo - mazgo.

Aksesuaras panašus į šiuolaikinį kaklaraištį atsirado Senovės Romoje. Tačiau tikra šio vyriško garderobo simbolio pergale laikomi 1635 metai. Tais metais prancūzų karalius Liudvikas XIV pasikvietė kroatų karius pas save į dvarą. Karininkai ant kaklo nešiojo šilkines skareles. Šis garderobo elementas taip patiko karaliui, kad jis pareikalavo, jog jam nedelsiant būtų atgabentos tokios pat skarelės.

Netekdama praktinės paskirties ir besikeisdama kaklaskarė palaipsniu artėjo prie šiuolaikiniam kaklaraiščiui būdingos formos ir tapo neatskiriama aukštuomenės kostiumo dalimi. 

 


1715 metais Anglijoje pasirodė skara-kaklaraištis, kuris buvo vadinamas atsiskyrėlis. Tai plati muslino ar batisto juosta, kuri vyniojama aplink kaklą, o juostos galai priekyje susegami brangakmeniais puošta sage. 1740 metais atsirado kaklaraištis soliter (nuo prancūziško solitaire - vienišas). Tai siaura, juoda juosta su plonų nėrinių kanteliais, kuri buvo rišama nugaroje prie vyriškų perukų, o vėliau tvirtinama apvyniojant apie marškinių kalnierių.

 

XVIII amžiaus pabaigoje tapo madingos kaklaskarės - kaklaraiščiai, kurie buvo rišami puošniu bantu ir dideliu mazgu. Ypatingai populiarūs buvo ekscentriškų jaunuolių tarpe, kurie Anglijoje imti vadinti makaronis (nuo angliško žodžio macaroni - frantas), o Prancūzijoje - inkruajablis (nuo prancūziško incroyable - neįtikėtinas), taip pat merveije(nuo prancūziško žodžio merveilleux - stebuklingas arba ypatingas). 

Ne mažiau svarbų vaidmenį naujų kaklaraiščių rūšių atsiradimui turėjo reikšmingi visuomenės kultūros ir aukštuomenės įvykiai. Vienu iš tokių įvykių buvo Eskot hipdromo atidarymas 1771 metų Anglijoje. Lenktynių garbei pavadintas tuo metu sukurtas Eskoto kaklaraištis, pradžioje darytas plačiais, kaip šaliko galais ir užrišamas apimtiniu mazgu, po to tvirtinant sage su perlo galvute. 

Nepaisant daugybės naujų kaklaraiščio formų, jų pirmtakė kaklaskarė vis dar buvo garbingoje vyriškos mados vietoje. 1780 metais Amerikoje ypatingą populiarumą įgyjo
bandana - šilkinė kaklaskarė arba ryškiaspalvė skarelė. Ji būdavo atsainiai apvyniojama apie kaklą. XX amžiaus pabaigoje bandana tapo pasaulinės jaunimo mados atributu ir transformavosi į skarelę iš medvilnės, kuri rišama tiek ant kaklo, tiek ant galvos. Iki šių dienų tai mėgstamas baikerių ir rokerių atributas. 

1811 metais žinomas Sankt Peterburgo frantas, oberpolicmeisteris, o vėliau ir senatorius Ivanas Savičius Gorgoli, norėdamas suteikti kaklaraiščiui standumą ėmė naudoti iš ašutų pagamintą pakietinimą. Tokie kaklaraiščiai pradėti vadinti
gorgoli.

Kaklaraiščių manija 1818 metais pasiekė apogėjų Europoje, kai Londone pasirodė pirmieji traktatai su nuodugniais kaklaraiščių rišimo aprašymais. 1827 metais Briuselyje išleistas dar vienas vadovėlis, kuris vadinosi: „Kaklaraiščio užrišimo menas: visi žinomi būdai, apmokymas ir demonstracija per 16-a pamokų“. Įvadą jam parašė autorius Baron Emile de L`Empese. Tai buvo žinomo prancūzų rašytojo Onore de Balzako pseudonimas.

60-aisiais XIX amžiaus metais į madą atėjo savirišis kaklaraištis su siauru mazgu ir ilgais, ant krakmolintų marškinių krintančiais galais. Jis labiausiai priartėjo prie šiuolaikinio kaklaraiščio formos. XIX - XX amžiaus sandūroje ypatingai paplinta kaklaraiščiai-peteliškės, kurios nešiojamos prie frako, smokingo, munduro, forminių ir civilinių surdutų. Tuomet prasidėjo pramoninė kaklaraiščių gamyba ir ėmė kurtis kaklaraiščių nešiotojų klubas Oksfordo universitete.

Nuo 1915 iki 1917 metų prasidėjo naujos savirišių kaklaraiščių rūšies gamyba. Jie buvo siūnami iš plono šilkinio trikotažo. Tuo pačiu metu atsirando kaklaraištis regat, iššaukęs ypatingą susidomėjimą kaklaraiščių megėjų tarpe. Išoriškai jis buvo panašus į standartinius gamyklinius modelius, tačiau pagrindinis skirtumas - jau surištas mazgas ir užsegimas nugaroje. Jo pagalba buvo galima reguliuoti dydį priklausomai nuo kaklo apimties. Ypatingai regat pamilo įvairaus plauko valdininkai, jie galėjo lengvai ir greitai užsidėti ir nusiimti nebrangų, mazgo formą išlaikantį kaklaraištį. Įdomi šio kaklaraiščio išradimo istorija. Laikoma, kad vienas jaunas sportininkas, neturėdamas pakankamai laiko terlionėms su mazgais, perkirpo jį iš nugaros ir prisiuvo viename gale kilpą, o kitame - sagą. 

Kaklaraiščio kirpimas keitėsi daugybę kartų. Pagaliau 1924 metais Niujorko tekstilininkas Džesis Lengsdorfas pasiūlė idealaus kaklaraiščio variantą - jis padarytas iš trijų, įstrižai kirptų dalių. 

Klasikiniu laikomą paprastą tūrinį kaklaraiščio mazgą 1936 metais išrado Vindzoro hercogas. Jo garbei dabar jis ir vadinamas
vindzoro mazgu, o jo išvedinys - pusiau indzoro mazgu.

XX amžiaus viduryje kaklaraiščių dizainu užsiėmė žinomi dailininkai ir modeliuotojai. 1948 metais sukuriami pirmieji ekskliuzyviniai Hermes mados namų modeliai. Jie pasiūlė ištisą kolekciją su smulkiais raštais, o Barselonoje pradėjo gamybą viena iš žinomiausių kaklaraiščių kompanijų - RICHEL. 1950 metais atsirado plisuoti ir odiniai kaklaraiščiai, kuriuos sugalvojo Arizonos kaubojai. 

1955 metais madingi siauri kaklaraiščiai - juostelės. Juos ypač išpopuliarino anglų roko grupė „Teddy Boys“. 70-aisiais metais GUCCI mados namai sukūrė kaklaraiščius su medžioklės motyvais, o 1985 metais GUCCI, FERRAGAMO ir HERMES dizaineriai sukelia furorą, panaudodami kaklaraiščių piešiniuose gyvūnų ir paukščių atvaizdus. 1985 metais prie klasikinio juostuoto piešinio prijungiamas languotas. Tuo pačiu metu amerikiečių dizainerė Nikolė Miller pasiūlė kaklaraiščius su žanriniais piešiniais. 1989 metais firma Pratt pradėjo gaminti spausdinto audinio kaklaraiščius - jų piešinys priminė laikraščių puslapius, o amerikiečių dizaineris Barnes sukūrė pirmuosius kaklaraiščius pasinaudodamas foto technologine spauda.

Atsakymas į klausimą, kiek yra kaklaraiščio rišimo būdų buvo duotas 1998 metais. Tada du Kembridžo matematikai Tomas Fink ir Jan Mao išleido brošiūrą, kur buvo aprašytos 85 mazgų rūšys su pavadinimais. Daugelis pavadinimų turėjo istorinių asmenybių vardus, pavyzdžiui, Baironas - koralo spalvos laisvai ant kaklo drapiruotas su dideliu mazgu pasmakrėje, kaklaraištis Valteris Skotas - būtinai iš languotos medžiagos. Autoriai patys padarė išvadą, kad iš visų pateiktų mazgų gražiais galima pavadinti tik 10, o pastoviai naudojamų dar mažiau – tik 4! Vienas iš kompiuterio sumodeliuotų mazgų gavo „kavendišo“ pavadinimą - Oksfordo laboratorijos, kur padarytas šis atradimas, garbei.

Nepaisant visos įvairovės, šiuolaikinis kaklaraištis yra viena vyriškos aprangos detalių, pasižyminti pastovumu ir nemaža konservatyvizmo dalimi. To pavyzdys - kai kurie mazgų tipai, egzistuojantys jau ne vieną dešimtmetį: peteliškė, vindzoras, pusiau vindzoras, eskotas, four-in-hand. Tačiau ir čia atsirado inovacijų, pavyzdžiui, twin-tie - dviejų skirtingų spalvų, tačiau tos pačios formos kaklaraištis, tinkamas naudoti prie skirtingų marškinių ir kostiumų. 

Pergyvenęs daugybę pasikeitimų dabar kaklaraištis išlieka būtina vyriško aprangos dalimi, padėdamas paskutinį ir svarbiausią tašką visoje jo išvaizdoje. Todėl renkantis kaklaraištį reikia prisiminti svarbiausią dalyką - jis turi padėti kurti harmoningą ansamblį ir pabrėžti individualumą. Kaklaraištis gali būti parenkamas
tonu į toną arba kurti efektingą kontrastą, tačiau negalima pamiršti, kad skirtingoms situacijoms reikalingi skirtingi kaklaraiščiai: linksmame draugų vakarėlyje tiks kaklaraištis su efektingais piešiniais, tačiau toks niekada netiks rimtame dalykiniame pokalbyje. 

Šiuolaikinė mada yra laisvesnė ir leidžia net kelių audinių naudojimą viename ansamblyje: šviesiai languoti marškiniai gali būti papildomi tokiu pat, tik tamsesnio piešinio kaklaraiščiu. 

Iškilmingais atvejais prie šviesaus švarko ir liemenės tiks šviesus kaklaraištis su sage, o prie juodo smokingo ir akinančio baltumo marškinių - juoda peteliškė. 

Pasirenkant kaklaraištį reikia atsižvelgti į figūrą, amžių, statusą ir individualybę. Ne mažiau svarbus sugebėjimas nevaržomai vilkėti kostiumą. Tačiau, jei abejojate pasirinkdami kaklaraištį, tai likite prie klasikinės formulės - tamsus kaklaraištis ir šviesūs vienspalviai marškiniai
.

Comments (0)Add Comment

Write comment

busy